A Kantian Critique of Grotius

Abstract

During the last few years, it has become usual to turn to some seventeenth century readings of the traditional idea of an original common possession of the earth for philosophical aid to explain and support the rights of persons in situations of extreme need, including refugees. Hugo Grotius’s conception of this idea is one of the most cited ones. In this paper, I hold that a Grotian reading of the idea of an original common possession of the earth is not a fruitful principle if we want to elaborate a solid defence of the rights of the ones in need. I reconstruct and analyse the role this idea has in Grotius’s theory of private property and present objections to it from a Kantian perspective.

Per pastaruosius kelerius metus tapo įprasta atsigręžti į septynioliktojo amžiaus tradicinę idėją apie pirmapradę bendrą žemės nuosavybę. Hugo Grocijaus koncepcija yra viena iš dažniausiai minimų kaip filosofinė pagalba aiškinant ir remiant asmenų, turinčių ypatingų poreikių, įskaitant pabėgėlius, teises. Šiame straipsnyje teigiu, kad pirmapradės bendros žemės nuosavybės idėjos grociškoji interpretacija nėra produktyvus principas, jei norime parengti tvirtą asmenų, kuriems reikia pagalbos, teisių apsaugą. Aš rekonstruoju ir analizuoju šios idėjos vaidmenį Grocijaus privačios nuosavybės teorijoje ir pateikiu prieštaravimus jai iš Kanto perspektyvos.